Patalpų mikroklimato tinkamumą iš esmės lemia žmogaus pasitenkinimo jausmas gyvenant, dirbant ar ilsintis jose. Tai tinkama aplinkos temperatūra, kvapų ar kenksmingųjų medžiagų nebuvimas, geras apšvietimas ir žemas triukšmo lygis. Diskomfortas pradedamas jausti, kai kažkurie šių veiksnių viršija nustatytas ribas.
Komfortą lemia daug įvairių veiksnių. Gyvendamas idealiomis aplinkos sąlygomis žmogus apie jas negalvoja. Jis atkreipia dėmesį į aplinką tik tada, kai ji pasikeičia ir tampa nekomfortiška. Komfortą galima apibrėžti kaip būseną, kai nejaučiamas diskomfortas. Diskomfortišką būseną gali sukelti įvairūs veiksniai: fiziniai, fiziologiniai, psichologiniai, žmogaus elgsena ir pan. Vieni jų tiesiogiai susiję su mikroklimatu, kiti – ne.
Nepalankios patalpų mikroklimato sąlygos gali turėti įtakos žmonių sveikatai – sukelti lėtines, ūmines ligas ar net mirtį. Pavojingiausios sąlygos yra tos, kurių žmogus nejaučia ir negali išvengti ar prie jų prisitaikyti. Pavyzdžiui, ore gali būti medžiagų, kurios gali sutrikdyti svarbiausių organų veiklą arba užkrėsti žmogų pavojinga liga.
Dėl aplinkos sąlygų gali paūmėti jau esamos chroniškos ligos, pvz., dėl šalto oro atsinaujinti sąnarių ligos. Dėl nepalankių sąlygų organizmo atsistatymas po ligos gali trukti ilgiau. Žmogaus sveikatai didžiausią įtaką gali turėti fiziniai patalpų mikroklimato veiksniai:
-
oro kokybė;
-
šiluminė aplinka;
-
akustinė aplinka;
-
apšvieta;
-
kiti
Vienas iš fizinių patalpų mikroklimato parametrų – oro kokybė. Sąvoka „patalpų oro kokybė“ (angl. indoor air quality) vartojama norint nusakyti oro švarumą. Bet kokios ore esančios medžiagos, keičiančios natūralią oro sudėtį, laikomos teršalais.
Ore teršalai gali būti įvairios agregatinės būsenos (fazės): kietosios (dulkės), dujinės (dujos, garai) ar skystosios (aerozoliai). Teršiančios medžiagos gali būti organinės ir neorganinės, natūralios ir sintetinės, atsirandančios garavimo, mechaninio apdorojimo ar degimo metu. Jų poveikis sveikatai gali būti ūmus ar lėtinis.
Oro kokybė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, nes jis tiesiogiai veika mūsų savijautą ir sveikatą, tačiau ją pajusti nėra taip paprasta. Žinoma, jei ore tvyro nemalonus kvapas, reaguojame iškart, taip pat akimirksniu suprantame, kokiu oru kvėpuojame – šaltu ar karštu. Daug sudėtingiau įvertinti, ar oras sausas, o gal jame yra iškvėpuoto deguonies?
Jei ryte atsikėlus jaučiamas sunkumas, greičiausiai patalpoje yra per didelis CO2 lygis. Žinoma, CO2 – tai geras efektyvaus vėdinimo, bet ne absoliučiosios oro kokybės rodiklis. Kitas pripažintas gyvenamųjų patalpų oro kokybės įvertinimo metodas – nustatyti pridėtinio šviežio oro normą kiekvienam žmogui. Tokie vertinimai dažnai naudojami siekiant nustatyti, kokios reikia vėdinimo sistemos, siekiant efektyvaus įrangos veikimo ir optimalios oro kokybės užtikrinimo.
Tipinės CO2 lygių kategorijos ir rekomenduojamos pridėtinio šviežio oro normos, kurias reikia pasiekti patalpose.
Santykinė patalpų oro drėgmė taip pat daro didelę įtaką mūsų sveikatai, darbingumui, gerai savijautai, virusų pernešimui oru ir jų gyvybingumui. Mažiausias pavojus užsikrėsti kyla tada, kai santykinė oro drėgmė siekia nuo 40 iki 60 proc. Tokia drėgmė efektyviausiai veikia žmogaus imuninę sistemą.
Drėgmė ir mikroorganizmų keliama rizika
Užtikrinti ir išlaikyti tokį santykinės drėgmės diapazoną be drėkinimo sistemos sudėtinga. Oras išsausėja dėl sezoninių veiksnių, pastato savybių ir bazinės fizikos sąveikos. Dažnai sausas oras perkeltine prasme yra „pagaminamas namuose“.
Oras pradeda sausėti, kai jis patalpose yra šildomas ir tuomet atidaromi langai arba gaivus oras patenka per mechaninę vėdinimo sistemą. Kuo vėsesnis lauko oras, tuo mažesnė jo galimybė absorbuoti vandenį – ir jis tampa sausesnis. Jei toks šaltas, sausas lauko oras patenka į pastatą ir yra šildomas – santykinė oro drėgmė greitai nukrenta. Tada oras bando atkurti pusiausvyrą: jei nėra įrengtos drėkinimo sistemos, oras bando prisisotinti, pasisavindamas drėgmę iš bet kokių patalpoje esančių medžiagų, konstrukcijų ir žmonių kūnų.
Prieš įjungiant drėkinimo sistemą, svarbu patikrinti oro apykaitos greitį ir temperatūrą. Lauko oro dalis patalpose turėtų būti sumažinta iki minimumo, ypač žiemą. Reikėtų vengti pastoviai atidarytų langų ir pernelyg aukšto oro mainų greičio, kad oras neišsausėtų. Patalpos taip pat neturėtų būti per daug šildomos: ideali temperatūra šiuo atveju yra 20–22 °C.
Drėkinimo sistemų dėka, pastatuose galima išlaikyti santykinę drėgmę saugiose 40 – 60 proc. ribose, tiek higienos, tiek energijos taupymo aspektu. Priklausomai nuo pastatų sąlygų ir reikalavimų, galima įdiegti centralizuotas sistemas į vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas arba galima naudoti vietines, tiesioginio patalpų drėkinimo sistemas. Patalpų mikroklimatą gali pagerinti ir jų apšiltinimas akmens vata, nes tai yra į orą reaguojanti ir tinkamą mikroklimatą sureguliuojanti šiltinimo medžiaga, kuri leidžia perteklinei drėgmei pasišalinti per atitvaras ir jose neužsibūti, taip darant žalą pastato konstrukcijoms.
Patalpose palaikydami teisingą drėgmės lygį, apsisaugome ir apsaugome kitus nuo išsausėjusios odos, nosies gleivinės, užkertame kelią infekcijų, virusų ir kvėpavimo ligų plitimui. Daiktų paviršiai taip pat mažiau įsielektrina.