Dabar statantis naują namą jis turi būti beveik energijos nevartojantis. Tokie pastatai išsiskiria ne tik padidinta šilumos izoliacija, bet ir mažu energijos poreikiu. Pažymėtina, kad statant tokį pastatą būtina užtikrinti jo sandarumą, kad būtų kuo mažesnė nekontroliuojamo oro apykaita ir būtų visapusiškai išnaudotas mechaninio vėdinimo su šilumogrąža potencialas. Šiandienos straipsnyje aptarsiu, kokie sprendimai turėtų būti įgyvendinti norint turėti sandarų pastatą.
Prieš pereidami prie pagrindinės temos, aptarkime šilumos praradimus per neizoliuotas atitvaras ir jų nesandarumus. Būtent šiluma iš pastato pasišalina per sienas, stogą, grindis, taip pat per langus bei duris. Vykstančių šilumos mainų intensyvumas priklauso nuo tam tikros atitvaros šilumos perdavimo koeficiento (U) vertės. Kuo mažesnis U šilumos perdavimo koeficientas, tuo geresnė atitvaros šilumos izoliacija.
Dėl šios priežasties šiltindami namą turėtume naudoti izoliacines medžiagas su kuo mažesniu šilumos laidumo koeficientu – λ (lambda). Optimalus tokio koeficiento diapazonas yra 0,033 – 0,036 W/mK. O keisdami projekte numatytas šiltinimo medžiagas visada reikia paskaičiuoti tos atitvaros U vertę su kitomis medžiagomis ir nedaryti to neapgalvotai, jau nekalbant apie tai, kad niekada neturėtume mažinti šilumos izoliacijos storio.
Taip pat skaitykite: Nuo pamatų iki stogo arba kaip sutaupyti statant namą
Taip pat skaitykite: Šilumos izoliacija. Kaip užsandarinti senus langus ir sumažinti šilumos nuostolius?
Šilumos nuostoliai dėl nesandarumų
Dėl nekontroliuojamos oro apytakos taip pat pastate susidaro šilumos nuostoliai, kuomet išorės oras patenka į pastatą per įvairius nesandarumus pastato konstrukcijoje ar elementuose.
Per nesandarumus patenkantis vėsus oras atvėsina pastatą, o tai reiškia, kad pastato šildymo sistemai reikia daugiau energijos, kad palaikyti nustatytus komforto reikalavimus. Tai taip pat neigiamai veikia mechaninio vėdinimo sistemą – kuri yra neatsiejama energiškai efektyvaus ar pasyvaus pastato dalis, veikimą. Pastato nesandarumai išreguliuoja tiekiamo ir šalinamo oro srautų pusiausvyrą, skatina perteklinio ir per mažo slėgio atsiradimą, taip pat neigiamai veikia vidaus oro kokybę.
Kur yra nutekėjimai?
Galimus šilumos nuostolius ar nesandarumus geriausia tikrinti statybos metu prieš atliekant galutinę vidaus ar išorės apdailą, kad nustačius defektus juos būtų galima lengvai ištaisyti nieko per daug negriaunant ar neardant. Paprasčiausias ir efektyviausias būdas atlikti atitvarų termovizinę analizę tam panaudojant specialią kamerą. Dažnu atveju nuotėkis gali atsirasti tokiose vietose kaip:
– Langų/durų staktų su siena konstrukcija
– Įlipimo į palėpę/stogą liukai ir jų jungtys su atitvara
– Įvairių tipų išorinių atitvarų susijungimai, pvz. grindų/sienų, stogo/sienų ir pan.
– Vidinės atitvaros, skiriančios šildomą pastato dalį nuo nešildomos
– Vamzdynų ir kitų elementų perėjimai per atitvaras (pvz. ventiliacijos ortakių išvadai į išorę) ir kitos neužsandarintos vietos (pvz. elektros dėžučių montavimas)
– Aplink židinius, kaminus ar vėdinimo kanalus
Taip pat skaitykite: Garo izoliacija – kas tai ir kam ji reikalinga? Kam reikalinga garo izoliacinė plėvelė?
Kaip užtikrinti aukštą sandarumo lygį?
Aukštą pastato sandarumą pasiekti tikrai yra įmanoma, tačiau tam reikia kruopštaus statybos darbų vykdymo bei tam tinkamų ir kokybiškų medžiagų. Atsakinga darbų eiga, technologijos laikymasis bei būtinų sandarinimo elementų (t.y. plėvelių, juostų, tarpinių ar hermetikų) naudojimas leis užtikrinti sandarumą. Viena dažniausių probleminių pastato vietų yra skaidrių atitvarų (langų, vitrinų, durų) montavimas. Čia neužtenka tiesiog jų įstatyti į angas, pritvirtinti ir užpurkšti montavimo putomis. Aišku, tarpo tarp staktos ir sienos užsandarinimas yra svarbus (ypač dėl šilumos nuostolių), bet vien tik to neužtenka, nes būtina naudoti išorines ir vidines priklijuojamas juostas, kurios turi patikimai prisiklijuoti prie abiejų paviršių.
Mūriniuose pastatuose sandarumas turi būti užtikrinamas pagrindo (laikančiosios sienos dalies). Ir tai turi būti vykdoma atliekant mūro darbus (skiediniu ar klijais užpildant visas siūles ar tarpus). O prieš pradedant montuoti termoizoliacinius sluoksnius būtina tai patikrinti. Tuo tarpu lengvos konstrukcijos karkasiniuose pastatuose ar tokiose atitvarose – sandarumą užtikrina garų izoliacinis sluoksnis. Todėl tinkamas medžiagos pasirinkimas ir sluoksnio įrengimas lemia sandarumo lygį. Papildomų hermetizuojančių tarpinių naudojimas karkasiniuose pastatuose (statramsčių sujungimo vietose, kampuose ir t.t.) yra būtinas. Nes neužtikrinus garų barjero sluoksnio vientisumo ne tik prarasime sandarumą, bet dėl to gali kilti ir rimtų problemų dėl drėgmės kaupimosi atitvarų viduje. Todėl visame montavimo darbų etape reikia stengtis mechaniškai nepažeisti garų izoliacinio sluoksnio, ypač įrengiant elektros instaliacijos darbus bei karšto ar šalto vandens, kanalizacijos vamzdynų klojimą. O pažeistas vietas bei visus praėjimus tinkamai užsandarinti tam skirtomis medžiagomis.
Pastato sandarumo tikrinimas naudojant „pučiančių durų“ metodą
Jei norime būti tikri, kad pastatytas pastatas yra sandarus, statybos darbų eigoje yra verta atlikti kelis pastato sandarumo bandymus (prieš atliekant pilną namo vidaus apdailą ir po jos), taikant „pučiančių durų“ metodą (naudojant specialų ventiliatorių). Ventiliatorius yra įmontuotas aliumininiame rėme su brezentu, kuris dedamas į atviras lauko duris (jų nereikia išardyti – tiesiog plačiai atverti). Ventiliatoriaus pagalba yra sukuriamas neigiamas arba teigiamas slėgis viduje, matuojamas slėgių skirtumas ir rezultatai analizuojami kompiuterine programa. Dar prieš atliekant sandarumo bandymą reikia išjungti ir užsandarinti vėdinimo sistemą, užaklinti atvirų vamzdynų angas ir kitas atviras ertmes.
Atlikus tokį bandymą nustatomos norminės oro apykaitos n50.N vertės, kurios apibrėžiamos kaip oro apsikeitimų skaičius pastate per valandą (1/h), kai slėgių skirtumas tarp pastato vidaus ir išorės yra 50 Pa (iš pradžių matuojama esant teigiamam slėgiui, o paskui neigiamam slėgiui). Skirtingo energinio naudingumo klasės pastatams yra nustatytos skirtingos norminės n50.N (1/h) vertės: A++ ir A+ klasės gyvenamiems pastatams vertė turi būti ≤ 0,6; A klasės ≤ 1,0; B klasės ≤1,5, o C klasės gali siekti ir ≤ 2,0.
Jei išmatuota oro apykaita yra didesnė nei norminė, reikia pastate atlikti papildomą apžiūrą ieškant galimai nesandarių ir problematinių vietų, o tam labai pasitarnauja dūmų generatorius galintis patikrinti visas „jautrias“ pastato vietas, dėl kurių oras išmetamas į išorę. Suradus nesandarias ar nekokybiškai užsandarintas vietas ir ištaisius nustatytus defektus ne tik užtikrinsime pastato sandarumą, bet ir ženkliai sumažinsime šilumos nuostolius, išvengsime drėgmės kondensavimosi atitvarų viduje bei pelėsio atsiradimo patalpose.
Teksto autorius:
Andrius Buska
Statybos inžinerijos daktaras, UAB “ROCKWOOL” techninis vadovas. Dirba pastatų šilumos, priešgaisrinės ir garso izoliacinių sprendimų bei technologijų srityje. Konsultavimas ir mokymai siekiant kompleksinio požiūrio į energinį efektyvumą, saugumą ir komforto užtikrinimą tvariame projektavime bei statyboje.
